- griauti
- 1 griáuti, -na (-ja K), grióvė 1. tr. versti, ardyti; gadinti: Vėtra griáuja medžius BŽ42. Griáunamas vėjas (kuris žmogų griauna) Trk. Jūra, vėjo supama, ardė griovė savo krantus Mš. Kur nepasiduosi, kad griáuna (nebegaliu eiti, turiu gulėti)! Dglš. | prk.: Visa man šiuosmet griauna sveikatą Arm. Kaltinamasis turi teisę griauti duotus jo nenaudai parodymus rš. Bendroji kapitalizmo krizė nesustabdomai griauna kapitalistinės sistemos pagrindus (sov.) sp. 2. tr. prk. smarkiai ką daryti, ką veikti, skubant kur vykti, ką gabenti: Kam tokiais vežimais griáunat, mažesniais vežkit Trgn. Pernai per visą žiemą medžius grióvėm Dgl. Tai jau beigiat dobilus griáut (pjauti) Al. Iš algos griauti (atskaityti) Šts. | refl.: Visą dieną policija griovėsi (ieškojo) po kampus rš. 3. refl. brautis, veržtis, lįsti: Kiaulė griáunas par tvorą J. Kad ėmė griáutis žmonės į vidų! Jrb. Kryžiokai nebedrįso griautis į gilumą Lietuvos rš. O tas jaunikaitis kasės, griovės [per kalnus], iki kol išlindo BsPII61. 4. intr. niršti, bartis: Taip mes augsim ir stiprėsim, nors priešai ir kažin kaip griautų ant mūsų prš. | refl.: Man smagu klausyti, kai ant tavęs griaunas rš. \ griauti; apgriauti; atgriauti; įgriauti; išgriauti; nugriauti; pagriauti; pargriauti; pergriauti; pragriauti; prigriauti; sugriauti; užgriauti
Dictionary of the Lithuanian Language.